Romos dienoraštis IV–V. Savaitės pradžia Romoje: šilkinio marmuro Bernini skulptūros rausvose Galleria Borghese salėse

Išaušo pirmoji darbo diena Romoje. Vilnių ir Italijos sostinę skiria ne tik šimtai kilometrų, bet ir tai, kad keltis reikia viena valanda anksčiau. Bet šį kartą nebuvo sunku. Kompiuteryje ir darbo kalendoriuose palikau Lietuvos laiką, kad būtų lengviau orientuotis ir susigaudyti laike.

Visą žemėlapį PILKAS MARŠRUTAS atsidarykite šioje nuorodoje. Joje rasite visos mūsų kelionės po Romą maršrutus.

Pietums išsivirėme sriubos – mums tai itin svarbi kelionių dalis. Šį kartą – iš vištos šlaunelių mėsos, kelių morkų, svogūno ir bulvių. Matematiškai skaičiuojant, darbą turėjome baigti 16 val. vietos laiku, bet nuo kompiuterio atsitraukėme tik 18 val. Po darbo išgėrėme kavos namuose ir patraukėme pasivaikščioti po miestą. 

Niujorką primenantis prekybos centras Romoje

Žingsniavome iki populiariosios Via del Corso – norėjau suprasti, ar ir darbo dieną Romoje žmonių tiek, kiek savaitgalį. Deja, taip. Ką padarysi.

Užsukome į prekybos centrą RINASCENTE Rome Tritone. Tai didelis, 7 aukštų prekybos centras, labai prabangus – tokie prekės ženklai kaip „Dior“, „Chanel“, „Balenciaga“, „Hugo Boss“ ir kt. Labai labai panašus į tuos, kuriuos matėme Niujorke. Daugiausiai laiko praleidome apatiniame aukšte, kur buvo gausu nedidelių salelių su skirtingomis prekėmis interjerui, virtuvei ir pan. Nusipirkau „Villeroy Bosch“ Velykinius zuikučius. 

Išėję iš prekybos centrą, vingiuodami siauromis gatvelėmis nuėjome iki jau lankytų Ispaniškų laiptų, skaisčiai švietė saulė. Tokią Romą ir prisimenu daba, kai jau praėjo šiek tiek laiko – nutviekstą rausvai oranžinės šviesos, skendinčią šešėliuose.

Romos saulėlydžiai
Romos saulėlydžiai

Užėjome į kelias drabužių parduotuves, po truputį sutemo, grįžome namo. 

Vakarienei virėme makaronus, keptuvėje apkepėme jautienos kukuliukus, skanavome su šviežiais pomidoriukais.

Įspūdingiau ir pigiau nei muziejuje – Basilica Parrocchiale Santa Maria del Popolo

Basilica Parrocchiale Santa Maria del Popolo

Antrąją darbo dieną baigėme kiek anksčiau. Labai sąmoningai – buvome nusipirkę bilietus į Galleria Borghese – fiksuotam laikui. Patraukėme per jau lankytą Piazza del Popolo, pakeliui užėjome į Basilica Parrocchiale Santa Maria del Popolo. Įžengus į šią gana nedidelę baziliką, pirmiausia akį patraukia altorių puošyba ir centriniame altoriuje kabantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas.

Basilica Parrocchiale Santa Maria del Popolo altorius

Tačiau tikras traukos centras – šoninė kapela, kurioje eksponuojami du Caravaggio darbai: „Šventojo Pauliaus atsivertimas“ (Conversione di San Paolo) ir „Šventojo Petro nukryžiavimas“ (Crocifissione di San Pietro).

Vienas Caravaggio paveikslų Cerasi koplyčioje

Šie paveikslai kabo Cerasi koplyčioje, pastatytoje XVI a. pabaigoje, ir atspindi Caravaggio meistriškumą perteikiant šviesos ir šešėlio dramą. Ši bazilika taip pat išsiskiria savo renesansine architektūra – ją perstatyti padėjo Bramante ir Bernini, o savo laidojimo koplyčias čia turėjo įtakingos Romos šeimos.

Marmuras, mozaikos, egiptietiški raštai, Bernini, Botticelli, Tiziano, Rafaelio darbai po vienu stogu

Iki Galleria Borghese ėjome beveik per visą parką. Iš pradžių palei gatvę šešėliais, vėliau jau vaikščiotais takeliais. Šiandien žmonių buvo kiek mažiau, tačiau parkas – vis tiek viena populiariausių ir labiausiai lankomų vietų Romoje. Į muziejų atėjome lygiai sutartam laikui, nors bent kelis kartus atrodė, kad vėluosime.

Pakeliui į įspūdingą muziejų, Villa Borghese sodai

Galleria Borghese laikomas vienu iš svarbiausių muziejų ne tik Romoje, bet ir visoje Italijoje. Įsikūręs jis XVII a. pradžioje pastatytoje Borghese viloje, kurią suprojektavo architektas Flaminio Ponzio pagal kardinolo Scipione Borghese – Caravaggio ir Bernini globėjo – užsakymą.

Galleria Borghese fasadas

Išėjome per cokolinį aukštą, pakilome į pirmą ir įžengėme į įspūdingus kambarius. Ekspozicijos salėse eksponuojamos tikros meno ikonos: Bernini skulptūros „Apollonas ir Dafnė“, „Plutonas pagrobia Persefonę“, „Dovydas“, tokie Caravaggio darbai kaip „Šv. Jeronimas“ ir „Ligonis Bakchas“, taip pat Botticelli, Tiziano, Rafaelio, Rubenso ir kitų meistrų kūriniai.

Barnini skulptūra „Plutonas pagrobia Persefonę“

Nors muziejus nėra didelis – įsikūręs per du aukštus, tačiau gana greitai apienamas, jis išsiskiria ištaigingomis interjero detalėmis – marmuro mozaikomis, freskomis, egiptietiškais motyvais, veidrodiniais lubų puošybos sprendimais. Kartais atrodo, kad viską gali rasti vienoje vietoje, vienos nuotraukos kadre.

Labai didelį įspūdį paliko lubų tapyba – kelis kartus grįžau žiūrėti į rausvuose debesyse paskendusias antikines Mariano Rossi sukurtas scenas, kuriose šlovinama romėnų civilizacija ir herojiška garbės dorybė.

Muziejuje lankymasis ribojamas – bilietai skiriami konkrečiam laikui ir vizitų trukmė dažnai ribojama iki 2 valandų, todėl būtina planuoti iš anksto.

Pasivaikščioję muziejuje, užėjome į apačioje esančią kavinę dviems espresso ir tiramisu. Gerdami kavą, sutikome, kad muziejus palieka labai didelį įspūdį – ne tik minėtos rausvos lubos, bet ir Bernini skulptūros. Jose marmuras – lengvas kaip šilkas, žvilgantis. Ir tuo pačiu išsaugojęs savyje kiekvieną menininko prisilietimą, kiekvieną kūno, kuris vaizduojamas spaudimą.

Lengvu vakarėjančiu žingsniu po Ludovisi rajoną

Išėję iš Galleria Borghese, į miestą patraukėme per kitą parko išėjimą link Porta Pinciana. Tai vieni iš senovinių Romos miesto sienų vartų, stovinčių prie Via Veneto ir Villa Borghese parko. Pastatyti III a. imperatoriaus Aurelijano laikais kaip miesto sienos dalis. Pavadinimas „Pinciana“ kilo nuo netoliese stovėjusio aristokratiško Pincio kalvos rajono, kurioje gyveno turtingos šeimos.

Aš būtinai norėjau aplankyti Chiesa Santa Maria della Vittoria. Į vidų įėjome, tačiau buvo ruošiamasi mišioms ir iki skulptūros, esančios arčiau altoriaus kairėje pusėje prasibrauti man nepavyko.

Chiesa Santa Maria della Vittoria

Dar trys šventovės pakeliui

Toliau keliavome į Chiesa di Santa Maria Odigitria – bažnyčią, priklausančią Sicilijos bendruomenei Romoje. Ji buvo atidaryta XVI a. ir pavadinta „Odigitria“ – tai Bizantijos laikų ikonografinis Mergelės Marijos tipas, rodantis kelią („odigos“ graikiškai reiškia „veda“).

Chiesa di Santa Maria Odigitria

Ši bažnyčia buvo skirta siciliečių piligrimams ir bendruomenei, gyvenusiai Romoje. Šiandien tai viena iš nedaugelio bažnyčių, išlaikiusių glaudų ryšį su konkrečios regioninės bendruomenės tapatybe.

Chiesa di Santa Maria Odigitria altorius

Apsilankėme ir Chiesa di Santa Maria in Trivio – joje mūsų vos neuždarė. Ši maža, bet labai senovinė bažnyčia buvo įkurta VI a. popiežiaus Pelagijaus II iniciatyva. Dabartinė barokinė jos išvaizda susiformavo XVII a., kai bažnyčią restauravo architektas Giacomo del Duca.

Chiesa di Santa Maria in Trivio

Pavadinimas „Trivio“ reiškia „trijų kelių sankryžą“, nes bažnyčia stovi netoli Trevi fontano sankryžoje. Įėjimas nėra itin pastebimas, todėl ją nesunku praeiti. 

Kirtome Trevi fontaną. Kaip gi be nuotraukos!

Galiausiai įėjome į Oratorio dell’Angelo Custode. Tai nedidelė, dažnai nepastebima sakralinė erdvė, priklausanti Švenčiausiojo Sakramento brolybei. Ant pagrindinio altoriaus – Francesco Trevisani paveikslas „Šventoji Šeima“, taip pat freskų ciklai ant kupolo ir sienų, barokinio stiliaus ornamentika.

Oratorio dell’Angelo Custode

Oratorijos paskirtis keitėsi — po 1928 m., kai buvo išardyta netoliese stovėjusi Chiesa dei Santi Angeli Custodi, jo pavadinimas pasikeitė į dabartinį Angelų globėjo vardą ir tapo privati maldos bei dvasinės meditacijos vieta, dabar retai atviras lankytojams, dažniausiai per katalikiškas šventes. Mums joje lankantis balandį, vis dar buvo įkurtas Betliejus.

Prakartėlė Oratorio dell’Angelo Custode

Užsukome į maisto parduotuvę Via Tomacelli gatvėje. Nusipirkome sūdytos ir parūkytos lašišos, profitrolių su pistacijomis, avokadų. Tad vakarienė laukė pati puikiausia. 

Ar jūs lankėtės Romoje? Pasidalinkite įspūdžiais!

Daugiau apie mūsų darbostogas Romoje:

Atnaujinta

Dalintis

Naujienos iš interneto