Romos dienoraštis II. Maršrutas iki Musei Capitolini ir nuo lietaus saugantis dangaus altorius
Ar atsimenate legendą apie Romos miestą įkūrusius Romulą ir Remą? Sekite paskui mus ir išvyskite ją vaizduojančios „Kapitolijaus vilkės“ skulptūrą, kurią, esu tikra, ne kartą esate matę istorijos vadovėliuose.
Išaušo antroji mūsų kelionės diena. Kadangi buvo šeštadienis, visą dieną vėl turėjome sau. Pusryčiavome namuose – ant duonos tepėme sūrio, gardinome lašiša. Išėjome su tikslu pasiekti Capitoline Museum – vieną didžiausių muziejų Romoje. Pakeliui pasižymėjome kelis objektus, kuriuos norėjome aplankyti.
Pirmasis jų – garsioji Piazza Navona. Einant link jos, žmonių minia miesto gatvėse tik augo. Ilgai stovėjome prie kiekvieno šviesaforo, per galvas vos matydami šviesas. Kai nežinojome, į kurią tiksliai pusę eiti, ėjome su minia.
Chiesa di Santa Maria dell’Anima – vokiečių bendruomenės namai
Pakeliui į Piazza Navona plankėme Chiesa di Santa Maria dell’Anima. Tai viena svarbiausių vokiečių nacionalinių bažnyčių Romoje. Ji garsėja ne tik savo istorija ir ryšiais su Šventosios Romos imperija, bet ir išskirtiniu vėlyvojo gotikos ir renesanso stiliaus deriniu.
Bažnyčios ištakos siekia XIV amžių (~1350 m.), kai du iš Nyderlandų kilę piligrimai, Johannes ir Katharina Peters, Romoje įkūrė nedidelę koplyčią ir prieglaudą vokiečių piligrimams. Koplyčia sparčiai išaugo į platesnę piligrimų prieglaudą – Hospicium Teutonicorum. Dėl didėjančio vokiečių piligrimų srauto ir paramos XV a. pabaigoje buvo nuspręsta statyti naują, didesnę bažnyčią.
Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo 1499 m. ir buvo užbaigta 1514 m. Ji buvo pašventinta 1519 m. Popiežiaus Leono X laikais. Šimtmečius buvo pagrindinė vieta vokiečiams Romoje: piligrimams, diplomatams ir Romos Kurijos nariams. Bažnyčia vis dar tarnauja kaip vokiečių bendruomenės Romoje dvasinis centras. Joje vyksta reguliarios pamaldos vokiečių kalba.
Vieta, kur buvo nukankinta Šv. Agnietė – Chiesa di Sant’Agnese in Agone
Taip pat užsukome į Chiesa di Sant’Agnese in Agone. Ši baroko stiliaus bažnyčia, esanti Piazza Navona aikštėje, buvo pastatyta XVII a. ant vietos, kur, manoma, buvo nukankinta šventoji Agnietė. Bažnyčios statyba pradėta 1652 m. popiežiaus Inocento X Pamphili iniciatyva. Pirmuosius projektus parengė architektai Girolamo Rainaldi ir jo sūnus Carlo Rainaldi, kurie suplanavo graikiško kryžiaus formos bažnyčią su įspūdingu fasadu, žvelgiančiu į Piazza Navona.
1653 m. darbų vadovu tapo Francesco Borromini, kuris pakeitė pradinį planą: sukūrė įgaubtą fasadą, pabrėždamas kupolo svarbą, ir pridėjo du varpinius bokštus. Tačiau dėl nesutarimų su užsakovais Borromini atsistatydino 1657 m., o darbus užbaigė Carlo Rainaldi ir Gian Lorenzo Bernini, kuris prisidėjo prie interjero apdailos. Bažnyčia buvo pašventinta 1672 m. sausio 17 d., nors darbai tęsėsi dar keletą metų.
Bažnyčios interjeras išsiskiria įspūdingu kupolu, kurio freską „Šventosios Agnesės apoteozė“ pradėjo tapyti Ciro Ferri, o po jo mirties darbą užbaigė Sebastiano Corbellini. Taip pat čia yra šventosios Agnesės relikvijos – jos kaukolė ir marmurinis reljefas, sukurtas Alessandro Algardi. Bažnyčios pavadinimas „in Agone“ kilęs iš lotyniško žodžio „agon“, reiškiančio varžybas, nes Piazza Navona buvo pastatyta ant senovinio stadiono.
Trijų fontanų aikštė, įsikūrusi ant stadiono pamatų – Piazza Navona
Stabtelėjome pasigrožėti Piazza Navona. Tai – viena žymiausių Romos aikščių, įsikūrusi ant senovinio Domitiano stadiono pamatų, pastatyto I a. po Kr. Aikštės ovali forma atspindi buvusio stadiono kontūrus, kur senovės romėnai stebėdavo sporto varžybas.
Šiandien Piazza Navona garsėja baroko architektūra ir trimis fontanais. Centrinis – Fontana dei Quattro Fiumi (Keturių upių fontanas), sukurtas Gian Lorenzo Bernini 1651 m., vaizduoja keturias upes: Nilą, Gangą, Dunojų ir La Platą. Piazzos pietinėje dalyje yra Fontana del Moro, o šiaurinėje – Fontana del Nettuno. Vienas jų dar buvo aptvertas metaline tvora, tvarkomas. Kiti – tokie švarūs, net kvepėjo chloru.
Aikštėje buvo apstu žmonių, pramogų vaikams pardavėjų, grojo muzikantai, lankais žongliravo atlikėjai, už kelis eurus galėjai nusifotografuoti su persirengėliu – šį kartą Čarliu Čaplinu.
Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Nostra Signora del Sacro Cuore bažnyčioje
Toje pačioje aikštėje užsukome į dar vieną bažnyčią – Nostra Signora del Sacro Cuore, dar žinoma kaip San Giacomo degli Spagnoli (Šv. Jokūbo ispanų bažnyčia). Iš visų kitų ši išsiskyrė tuo, kad viduje buvo mažai puošta, mūras nepaslėptas po marmuru, o altoriuje – Švč. Mergelė Marija su kūdikiu.
XV a. ši bažnyčia buvo žinoma kaip San Giacomo degli Spagnoli, nes buvo pastatyta ispanų piligrimams ir tapo Ispanijos karalystės nacionaline bažnyčia Romoje. Vėliau, XIX a., ji buvo atiduota Švč. Jėzaus Širdies seserims ir pervadinta į Nostra Signora del Sacro Cuore – Švč. Mergelės Marijos Širdies vardu.
Bažnyčia išsiskiria renesansiniu fasadu, išlikusiais XV–XVI a. meno kūriniais bei altoriais, nors šiandien ji kiek kuklesnė nei anksčiau – dalis interjero vertybių buvo perkelta į Santa Maria in Monserrato bažnyčią, kuri dabar atlieka ispanų nacionalinės bažnyčios vaidmenį.
Patraukėme link Chiesa di San Luigi dei Francesi, kurioje eksponuojami Caravaggio darbai, tačiau ji buvo uždaryta (dirba iki 12 val. ir nuo 17 val. iki 18:30 val.). Tad apie ją kiek vėliau.
Iš ten nukeliavome link Pantheono – aibė, minia žmonių, bet koks įspūdingas pats pastatas! Tikra senovės, didinga šventykla. Norint patekti į vidų, reikia įsigyti bilietą. Eilė tą padaryti tęsėsi per visą aikštę. Vėliau reikia praeiti patikrą ir tik tada galima užeiti vidun. Šį kartą eilėje nestovėjome, užsuksime kitą dieną. Aplink Panteoną apstu kavinių ir užkandinių, šventyklą juosianti tvora nusėsta užkandžiaujančių žmonių.
Šv. Kotrynos Sienietės kapas Basilica di Santa Maria Sopra Minerva bažnyčioje
Iš ten ėjome į Basilica di Santa Maria Sopra Minerva – arba tamsiai mėlyno dangaus šventyklą, kurios altoriuje – Šv. Kotrynos Sienietės kapas. Šalia jos – Mikelandželo Jėzus su kryžiumi. Įspūdinga bažnyčia, ypač dėl įstabių skliautų. Joje nelabai galima fotografuoti, vienoje iš navų vyko mišios, per mikrofoną lankytojai buvo nuolat tildomi „tči…“.
Basilica di Santa Maria sopra Minerva yra viena svarbiausių ir įspūdingiausių bažnyčių Romos centre, šalia Panteono. Ji garsėja tuo, kad yra vienintelė visiškai gotikinė didelė bažnyčia Romoje. Bažnyčios pavadinimas reiškia „Švč. Mergelė Marija virš Minervos (šventyklos)“, nes ji pastatyta virš antikinės romėnų deivės Minervos šventyklos griuvėsių. Vis dėlto, vėlesni archeologiniai tyrimai rodo, kad po bažnyčia labiau tikėtina buvo ne Minervos, o kitų dievybių – Izidės ar Serapio – šventykla.
Dabartinė gotikinio stiliaus bazilika pradėta statyti 1280-aisiais metais ir darbai tęsėsi iki XV a. vidurio. Jos statybą organizavo dominikonų ordinas, kuris turėjo svarbią rolę Romoje. 1633 m. šalia esančiame dominikonų vienuolyne įvyko Galilėjaus teisminis procesas dėl jo pažiūrų.
Bažnyčioje ilsisi šv. Kotryna Sienietė – viena iškiliausių viduramžių religijos aiškintojų ir Italijos globėjų. Joje taip pat palaidoti popiežius Leonas X ir Popiežius Klemensas VII, abu iš Medici šeimos, bei dailininkas Fra Angelico, dominikonų vienuolis ir vienas žymiausių italų ankstyvosios renesanso tapytojų.
Taip pat čia galima pamatyti Michelangelo sukurtą Cristo della Minerva – nuostabią Kristaus skulptūrą, vaizduojančią jį su kryžiumi. Priešais baziliką stovi garsus Bernini suprojektuotas dramblys, laikantis obeliską – tai vadinamasis „Minervos dramblys“ (Elefantino della Minerva). Šis kūrinys žaismingai simbolizuoja žinojimo ir stiprybės junginį.
Dangaus altorius Basilica di Santa Maria in Aracoeli bažnyčioje
Eidami link Capitoline Museum praėjome Viktoro Emanuellio pastatą, bet šį kartą į jį neužėjome. Vietoje to užkilome į Basilica di Santa Maria in Aracoeli. Dar viena įspūdinga, labai didelė, nors iš išorės itin paprastai atrodanti bažnyčia. Išėjus iš jos pro dešinę pusę, atsiveria nuostabus vaizdas į Romos Forumą ir jį supančias kalvas.
Santa Maria in Aracoeli („Švč. Mergelė Marija ant Dangaus altoriaus“) – tai viena seniausių Romos bažnyčių, iškilusi ant Kapitolijaus kalvos viršūnės, netoli antikinio šventyklos komplekso. Pavadinimas siejamas su legenda: imperatoriui Augustui čia buvo apreikšta, kad pasaulį išgelbės Mergelės gimęs vaikas. Šioje vietoje, esą, stovėjo ara coeli – „dangaus altorius“.
Bažnyčia iškilo VI–XIII a., buvo kelis kartus perstatyta. Nors fasadas neišraiškingas ir net netinkuotas, viduje atsiveria turtingas gotikos, renesanso ir baroko mišinys: auksu dengtos lubos (sukurtos po Lepanto mūšio 1571 m.), Cosmati stiliaus grindys, freskos ir marmuriniai paminklai. Čia palaidotas žymus Renesanso laikų diplomatas ir istorikas Giovanni Battista Gisleni.
Viena iš labiausiai jaudinančių detalių – „Santo Bambino“ – mažojo Jėzaus skulptūra, kuriai romiečiai iki šiol priskiria stebuklingų galių. Deja, originalas buvo pavogtas 1994 m., bet jo kopija tebestovi altoriuje. Laiptai į šią bažnyčią – net 124 pakopos – simbolizuoja pakilimą ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Musei Capitolini – pirmieji pasaulyje vieši muziejai
Iš ten patraukėme dešinėn ir pagaliau pasiekėme Musei Capitolini. Šiek tiek nuliūdome – muziejus stipriai rekonstruojamas, fasadai, įėjimai paslėpti po pastoliais ir užkloti plėvelėmis. Nusipirkus bilietus internetu, eilės beveik nėra – priešingu atveju, ji beveik nejuda. Įėjus į vidų, paprašoma pasidėti kuprines rūbinėje (metalinės dežutės su rakteliais).
Įkurti 1471 m. popiežiaus Siksto IV, Kapitoliečių muziejai yra laikomi pirmaisiais pasaulyje viešaisiais muziejais. Jie įsikūrę dviejuose renesansiniuose rūmuose – Palazzo dei Conservatori ir Palazzo Nuovo – kuriuos sujungia požeminis tunelis po Piazza del Campidoglio. Aikštę ir fasadus suprojektavo Mikelandželas, tad jau pats įėjimas čia – architektūrinė patirtis.
Musei Capitolini vidaus puošyba
Viduje senovės Romos palikimas – daug skulptūrų, daug biustų, paveikslų, renesanso kambariai, išmušti gobelenais ir medinėmis lubomis. Muziejų kolekcija apima keletą tūkstančių metų istorijos: nuo etruskų artefaktų iki Renesanso laikotarpio meno. Čia stovi garsioji „Kapitolijaus vilkė“, ant žirgo jojantis bronzinis imperatorius Markas Aurelijus (originalas laikomas muziejuje, aikštėje stovi kopija), taip pat milžiniški Konstantino statulos fragmentai, tarp jų – žvilgsnį stingdanti galva.
Iš senųjų rūmų, per apačią perėjus į Naujuosius rūmus, galima pasivaikščioti po balkoną, iš kurio atsiveria stulbinantis vaizdas į Romos forumą. Dalis kambarių buvo rekonstruojami, į juos negalėjome užeiti, kaip ir į muziejuje įsikūrusią kavinę.
Muziejuje mes pasiklydome, nes niekaip iš Naujųjų rūmų negalėjome sugrįžti į Senuosius ir pasiimti savo kuprinės. Akimirką tikrai maniau, kad liksime muziejaus eksponatais.
Naujieji Musei Capitolini muziejai
Labiausiai įsiminė žvilgsnis per langą į Romos forumą – žemiau kelios akimirkos iš ten.
Vaizdas į Romos forumą iš Musei Capitolini terasos
Nenormalaus dydžio imperatoriaus Konstantino skulptūra
Išėję iš muziejaus, apžiūrėjome Statua colossale di Costantino. Pati skulptūra keista, bet dydis įspūdingas. Tai muziejuje saugomų originalios Konstantino skulptūros dalių kopija. Originali statula buvo sukurta apie 312–315 m., greičiausiai Konstantino triumfo arkos kontekste, kai jis nugalėjo Maksencijų ir tapo vienvaldžiu imperatoriumi.
Statula kadaise buvo apie 12 metrų aukščio, iš dalies pagaminta iš marmuro, o kūno dalys – iš bronzos ar medžio, dengto marmuru. Šiandien išlikusios galva, rankos, kojos ir kitos detalės eksponuojamos muziejuje – milžiniška galva (apie 2,5 m aukščio!) daro stiprų įspūdį, liudydama ne tik apie imperatoriaus valdžią, bet ir apie ankstyvosios krikščionybės triumfą – Konstantinas buvo pirmasis imperatorius, įteisinęs krikščionybę.
Nors lietų žadėjo tik po valandos, pradėjo stipriai, kiaurai merkiančiai lyti, tad patraukėme link prieš tai lankytos Basilica di Santa Maria in Aracoeli ir ten praleidome 15 min. Lietus kiek apstojo, keliavome namo tuo pačiu maršrutu. Buvo šlapia, šalta ir po truputį jautėsi nuovargis.
Kačių itin mėgstama Area Sacra di Largo Argentina
Praėjome Area Sacra di Largo Argentina. Tai vienas iš įdomiausių archeologinių plotų Romos centre – šventyklų kompleksas, kurio likučiai datuojami III–I a. pr. Kr. Čia buvo aptiktos keturios romėnų respublikos laikų šventyklos (žymimos raidėmis A, B, C ir D), taip pat dalis Pompėjaus teatro kurijos – vieta, kur 44 m. pr. Kr. buvo nužudytas Julijus Cezaris.
Įdomu, kad ši aikštė atsitiktinai atrasta tik 1927 m., kai buvo griaunami pastatai – fasadai atsidengė ir iškilo senovės liekanos. Dabar šią teritoriją lanko ir turistai, ir… katės – vietovė garsėja kaip viena iš pagrindinių Romos benamių kačių globos vietų, kur gyvūnai saugiai glaudžiasi tarp antikinių kolonų.
Užkandome McDonald‘s, nusipirkome maisto vakarienei šalia namų esančioje „Pewex City“ ir grįžome pailsėti. Virėm makaronus su pesto padažu ir pekorino sūriu, valgėm su šviežiais kvepiančiais pomidorais.
Magiškas Trevi fontanas ir magiški jo ritualai
Vakare ėjom pasivaikščioti iki Uniqlo, Zara – ieškojome man striukės. Nuėjome iki Trevi fontano – tikrai, kiek ten žmonių. Bet labai matėsi nuvalyti akmenys, skulptūros.
Trevi fontanas tai neabejotinai vienas iš žymiausių ir labiausiai fotografuojamų objektų Romoje. Pastatytas 1732–1762 m., pagal architekto Nicola Salvi projektą, o pabaigtas Giuseppe Pannini. Fontanas pažymi vietą, kur baigiasi senovinis akvedukas Aqua Virgo, kuris nuo I a. pr. Kr. iki šių dienų tiekia vandenį į Romos centrą.
Kompozicijos centre – vandenų dievas Neptūnas, apsuptas dviejų tritonų, simbolizuojančių jūros bangų jėgą ir ramybę. Fasadas – tarsi barokinė scena, kurioje skulptūros, vanduo ir architektūra susilieja į įspūdingą vienovę.
Fontanas garsėja monetų mėtymo tradicija – užmetus vieną monetą, sugrįši į Romą; dvi – rasi meilę; tris – ištekėsi/vesi. Sakoma, kad kasdien iš fontano ištraukiama virš 3000 eurų, kurie skiriami labdarai. Fontaną aplankėme vakare – šviesų žaismas, švelnus šurmulys ir vėsus oro dvelksmas iš vandens pavertė šią akimirką magiška.
Bažnyčia, kurioje ilsisi 25 popiežių širdys – Chiesa dei Santi Vincenzo e Anastasio a Fontana di Trevi
Užėjome į netoliese esančią Chiesa dei Santi Vincenzo e Anastasio a Fontana di Trevi – ant laiptų sustojusios vienuolės už į plastikinius maišelius supakuotos sausainius rinko aukas. Ši barokinė bažnyčia stovi vos kelios dešimtys metrų nuo Trevi fontano – dažnai praeinama nepastebimai, nors turi labai įdomią istoriją. Pastatyta 1646 m. architekto Martino Longhi il Giovane. Fasadas įspūdingas – tipinis romėniškas barokas, su dvigubomis kolonų eilėmis ir puošniais reljefais.
Ypatingas šios bažnyčios bruožas – čia ilsisi net 25 popiežių širdys! Jos buvo perkeltos čia iš šalia esančios Šv. Petro bazilikos per restauracijos darbus XVIII a. Toks „širdžių relikvijų“ kultas būdingas baroko laikotarpiui, kai dvasinė galia buvo siejama su fizine relikvija.
Dar kiek pasivaikščioję patraukėme link namų, kojos jau vos ėjo, akys salo nuo vos per dvi dienas pamatytų vaizdų.
Ar jūs lankėtės Romoje? Pasidalinkite įspūdžiais!
Leave a Comment