Trečiąją mūsų viešnagės Romoje dieną pasirinkome aplankyti populiariausią mieste parką, o nuo žmonių gausybės slėpėmės, šviesaforus ir minią aplenkdami maršrutu palei Tiberio upę. Aplankėme pagrindinę Trastevere rojono šventovę, ragavome pistacijų ledų.
Šį rytą pusryčiams pasirinkome netoli mūsų buto įsikūrusią Caffè Vergnano. Du espreso ir kruasanas – 3,90 euro. Papusryčiavę, patraukėme link didžiausio ir populiariausio Romos viešojo parko.
Visą žemėlapį atsidarykite šioje nuorodoje. Joje rasite visos mūsų kelionės po Romą maršrutus.
Bažnyčiomis įrėminta Piazza del Popolo – vartai į amžinąjį miestą
Maršrutas vedė per Piazza del Popolo. Tai viena iš monumentaliausių Romos aikščių, esanti šiaurinėje miesto dalyje. Eidamas pro ją, žengi tarsi pro miesto vartus. Aikštės pavadinimas kilo nuo netoliese esančios bažnyčios Santa Maria del Popolo, o ši vieta nuo seno buvo tarsi įėjimo vartai į miestą keliaujantiems iš šiaurės. Aikštė buvo perplanuota XVIII a. architekto Giuseppe Valadier, kuris ją pavertė neoklasikinės harmonijos pavyzdžiu.
Šiandien tai judri, vietos gyventojų dažnai praeinama, turistų lankoma aikštė. Vienu metu joje gali groti keli muzikantai ar savo talentus demonstruoti atlikėjai, bet šioje įspūdingo dydžio aikštėje jie puikiai telpa.
Įspūdingoje Piazza del Popolo iškart krinta į akis dvi beveik identiškos bažnyčios – Santa Maria dei Miracoli ir Santa Maria in Montesanto, pastarosios kupolas yra ovalus, todėl viduje ji atrodo platesnė. Ji dar vadinama Menininkų bažnyčia (Chiesa degli Artisti), nes nuo 1953 m. čia sekmadieniais rengiamos mišios dedikuotos menininkams – jose galima išvysti rašytojų, aktorių, muzikų. Bažnyčia pastatyta XVII a., o jos fundatorius – kardinolas Girolamo Gastaldi. Vidų puošia vėlyvojo baroko altorius ir šoninių koplyčių freskos. Mums joje lankantis vyko šv. Mišios – tiksliai negaliu pasakyti, tiesa, ar buvo skirtos menininkams.
Pavasario panorama Villa Borghese soduose ir orkestro skambesyje
Išėję iš bažnyčios, patraukėme link Villa Borghese parko ir sodų. Iki jų reikia palipti laiptais – šiandien lauke jau buvo šilta, kildami greitai sukaitome. Vos ne kiekvienoje laiptų aikštelėje, tarsi žinodami, vandens siūlė įkyrūs pardavėjai.
Villa Borghese – tai didžiulis kraštovaizdžio parkas Romoje, užimantis apie 80 hektarų plotą. Parkas buvo suformuotas XVII a. pradžioje, kai galingoji Borghese šeima, vadovaujama kardinolo Scipione Borghese, įsigijo šias žemes ir pavertė jas ištaigingu priemiesčio užmiesčio dvaru su sodais, fontanais ir paviljonais. Parkas šiandien apima įvairius muziejus (tarp jų Galleria Borghese), fontanus, teatrus ir zoologijos sodą, ir yra viena populiariausių Romos žaliųjų erdvių.
Užlipę į parko aikštę, patraukėme link Terrazza del Pincio, kurioje grojo orkestras – jį apstoję buvo aibė žmonių. Įspūdingo stoto dirigentas energingai mojavo batuta, jį besivejantys smuikai, saksofonas, būgnų lazdelės spindėjo saulėje.
Terrazza del Pincio – tai vaizdinga apžvalgos aikštelė Pincio kalvos šlaite, netoli Piazza del Popolo. XIX a. suformuota terasa buvo dalis Napoleono laikų Romos urbanistinio plano, skirto pagerinti miesto panoramines erdves. Nuo Terrazza del Pincio atsiveria įspūdinga Romos istorinio centro panorama su Šv. Petro kupolu tolumoje, todėl ši vieta nuo XIX a. laikoma viena romantiškiausių Romos vietų.
Patraukėme link Fontana Rotonda di Villa Borghese, prie kurio žydėjo violetinis medis. „Tikrai pavasaris“, – pagalvojau, leisdamasi nuo kalno žemyn. Fontanas datuojamas XIX a., kai vyko parko pertvarkymai, siekiant pritaikyti jį platesnei visuomenei. Suprojektuotas jis kaip klasikinio stiliaus akcentas parko kompozicijoje, nors nėra toks garsus kaip kiti miesto fontanai (pavyzdžiui, Trevi), tačiau puikiai dera prie romantinės Villa Borghese aplinkos.
Nuo fontano ėjome iki Tempio di Esculapio. Šis nedidelis šventyklos pavidalo pastatas, pastatytas XVIII a. pabaigoje Villa Borghese parko ežero saloje, yra skirtas Eskulapijui – romėnų medicinos dievui (graikų Asklepijui). Pastatas statytas tarp 1785 ir 1792 m., klasicistiniu stiliumi, kaip vaizdingas sodo architektūros elementas. Tai buvo tipiška to meto kraštovaizdžio parko kompozicija, įkvėpta antikos kultūros ir simbolikos. Ežere galima paplaukioti valtelėmis, tačiau iki to dar reikia atstovėti nemenką eilę.
Lengvu žingsniu nukeliavome iki Galleria Borghese. Tai viena žymiausių Romos meno galerijų, įsikūrusi buvusioje Borghese šeimos viloje. Ji pastatyta XVII a. pradžioje, Scipione Borghese užsakymu, ir nuo pat pradžių skirta šeimos meno kolekcijai. Čia eksponuojami tokie šedevrai kaip Bernini skulptūros („Apollonas ir Dafnė“, „Plėšiamo Prozerpinos pagrobimas“), Caravaggio paveikslai bei Rafaelio darbai. Galleria Borghese šiandien yra valstybės valdoma ir laikoma vienu svarbiausių meno muziejų Italijoje.
Vaikštant po parką
Pastatą šį kartą apžiūrėjome iš lauko, pasivaikščiojome po muziejaus parduotuvę ir užsukome į tualetą – bilietus į muziejų internetu nusipirkome kitai dienai.
Villa Medici ir Trinità dei Monti šventovė: Prancūzijos istorija ir dabartis
Miško pakraščiu nuėjome iki Villa Medici. Tai XVI a. pabaigoje pastatyta Florencijos Medici šeimos atstovų vila Romoje. 1576 m. ją įsigijo Ferdinandas de Medici, o nuo XVII a. čia įkurta Prancūzijos akademija – Académie de France à Rome. Pastatas ir aplinkiniai sodai iki šiol priklauso Prancūzijai. Lankytojai gali patekti į ją tik su ekskursijomis, kurios vyksta kelis kartus per dieną.
Villa Medici palikę kitam kartui, užėjome į Trinità dei Monti bažnyčią.Tai viena iš svarbiausių ir žymiausių Romos šventovių, stovinti ant aukštos kalvos netoli Ispaniškų laiptų. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1502–1585 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XII įsakymu, ir nuo tada tapo Prancūzijos misijos Romoje simboliu. Bažnyčia garsėja neogotikiniais elementais ir gotikiniais langais. Jos fasadas buvo atnaujintas XX a., tačiau išlaikyta originali architektūra.
Trinità dei Monti žavi ir nepaprastai gražiu vaizdu į Romos miestą. Nuo bažnyčios atsiveria viena iš gražiausių panoramų. Bažnyčios interjeras puoštas meno kūriniais, tarp jų – įžymusis „Skrendančio angelo“ paveikslas, sukurtas Paolo Veronese.
Ispaniški, nes… įsikūrę prie Ispanijos ambasados!
Žemyn nusileidome Ispaniškais laiptais – 176 laipteliais, vedančiais iš Piazza di Spagna iki Trinità dei Monti bažnyčios. Pastatyti 1723–1725 m., pagal architekto Francesco de Sanctis projektą, laiptai buvo sukurti kaip Prancūzijos ir popiežiaus bendradarbiavimo simbolis – bažnyčia viršuje priklauso Prancūzijos valstybiniam fondui.
Ispaniški jie vadinami dėl netoliese esančios Ispanijos ambasados prie Šventojo Sosto ir aikštės pavadinimo. Tai vieta, kur nuolat verda gyvenimas – modeliai, fotografai, turistai ir vietiniai susitinka čia stebėti saulėlydžio ar ilsėtis. Apačioje stovi garsusis Barcaccia fontanas, sukurtas Pietro ir Gian Lorenzo Bernini.
Galleria Alberto Sordi – daugiau galerija nei prekybos centras
Prasiyrę per žmonių jūrą nuėjome iki Galleria Alberto Sordi, tikėjomės aplankyti didelį prekybos centrą Romos širdyje.
Tačiau didesnį įspūdį paiko pastato istoriškumas. Jį 1920-aisiais suprojektavo architektas Adalberto Libera. Galleria buvo pavadinta garsaus Italijos aktoriaus Alberto Sordi vardu, ir šiandien ji yra žinoma dėl savo elegantiško architektūrinio stiliaus. Ši prekybos galerija išlaikė savo istorinę vertę ir yra populiari tiek tarp turistų, tiek vietinių gyventojų, ieškančių prabangių prekių ar tiesiog norinčių pasivaikščioti po šį gražų ir reprezentatyvų objektą.
Mes daugiausiai laiko praleidome žaislų parduotuvėje. Dydžiu, žaislų gausa, ji priminė Niujorke lankytas parduotuves mažiesiems, buvo gausu „Disney“, „Barbie“, „Lego“ ir kitų prekės ženklų.
Pakeliui namo – pistacijų ledai ir tamsaus marmuro bažnyčia
Užėjome į Chiesa di Santa Maria in Via – nedidukę, tamsaus marmuro bažnyčią. Ji pastatyta ant senosios romėnų struktūros, kuriai priklausė didinga šventyklos ir gyvenamųjų patalpų sistema. Šios bažnyčios sienos išpuoštos freskomis, kurios ir atspindi romėnų šventąją tradiciją.
Eidami link namų, sustojome ledų Gelateria Pasticceria Caffetteria DI NOTO. „Šedevras tie itališki ledai, ne kitaip… O kai dar su pistacijomis…“, – linksėjome abu galvas, kol ledų lašiukai varvėjo ant rankų. Grįžome namo užkąsti.
Pietums – kiek anksčiau buvome nusipirkę humuso, kelias tortilijas, pjaustyto kumpio ir pomidorų.
Popietė Trastevere rajone – maršrutas palei Tiberį
Visą žemėlapį atsidarykite šioje nuorodoje. Joje rasite visos mūsų kelionės po Romą maršrutus.
Užkandę, nusprendėme eiti pėsčiomis iki Trastavere rajono. Jis gana jaukus, kiek ramesnis nei Romos centras, daug jaukių restoranėlių. Tiesa, kiek netvarkingas, daug vietinių kasdienybės, daug mašinų ten, kur ir daug pėsčiųjų. Dažnai rekomenduojamas kaip gera vieta Romoje apsistoti, bet vis dėlto gana toli nuo pagrindinių objektų, man pasirodė nelabai patogus.
Pasukome palei upę, tai leido išvengti minios žmonių, lėtų šviesaforų. Ėjome kiek daugiau nei pusvalandį. Tiberio pakrantė sutvarkyta, bet nėra itin jauki. Vietiniai ir turistai bėgioja, važinėja dviračiais. Iškilome prie Ponte Garibaldi tilto, patraukėme link Basilica di Santa Cecilia in Trastevere. Joje vyko mišios, teritorija tvarkoma ir renovuojama, radome ją netyčia – vos nepraėjome.
Palei Tiberio upę
Ši bazilika buvo pastatyta ant buvusio romėnų namo. Jame, kaip pasakojama, buvo nužudyta krikščionių šventoji Cecilia. Bažnyčia duris atvėrė V a. ir yra vienas iš ankstyvojo krikščionybės architektūros pavyzdžių. Bazilika pasižymi įspūdingomis mozaikomis, kurios vaizduoja šventąją Ceciliją ir jos gyvenimo epizodus.
Basilica di Santa Cecilia in Trastevere
Bažnyčia taip pat žavi nuostabiu barokiniu altoriumi, kurį sukūrė Stefano Maderno, ir nuostabiais meno kūriniais, tokiais kaip skulptūros ir freskos, įskaitant labai vertinamas Gian Lorenzo Bernini statulas.
Basilica di Santa Maria in Trastevere – svarbiausia rajono šventovė
Iš Basilica di Santa Cecilia in Trastevere ėjome iki Piazza di Santa Maria, kurioje stūkso Basilica di Santa Maria in Trastevere – joje taip pat vyko mišios. Tai viena seniausių Marijai dedikuotų bazilikų Romoje, esanti Trastevere rajono širdyje. Tradiciškai laikoma, kad pirmoji koplyčia čia buvo pastatyta jau III a., galbūt popiežiaus Kaliksto I laikais, virš vietos, kur, kaip pasakojama, stebuklingai iš žemės ištryško alyvos (naftos) šaltinis — ženklas apie Kristaus atėjimą. Šventovė buvo išplėsta IV a., o dabartinės formos bazilika pastatyta XII a. valdant popiežiui Inocentui II (1138–1148 m.), išlaikant ankstesnės bažnyčios elementus.
Bazilikos interjeras garsėja puikiais XII–XIII a. mozaikų ciklais, kuriuos sukūrė Pietro Cavallini, ypač įspūdingomis „Marijos gyvenimo“ scenomis. Bažnyčios fasadas taip pat papuoštas mozaikomis, o viduje stovi granitinės kolonos, paimtos iš senovės romėnų pastatų.
Trastevere rajone pasižiūrėjome kelis restoranus – jau norėjome užkąsti. Tačiau visur buvo apstu lankytojų, dar perėjome pėsčiųjų tiltą Ponte Sisto ir patraukėme link namų.
Pakeliui užsukome į Chiesa dello Spirito Santo dei Napoletani, ten vyko koncertas. Ši bažnyčia buvo pastatyta XVII a. ir yra dedikuota Šventajai Dvasiai. Tai labai gražus baroko stiliaus pastatas, garsėjantis savo elegantišku interjeru ir meno kūriniais. Bažnyčioje galima rasti nuostabių freskų, skulptūrų ir įvairių dailės darbų, kurie buvo sukurti žymių italų menininkų.
Naujoji bažnyčia, skirta šv. Marijai
Vėliau užėjome į Chiesa Nuova di Santa Maria in Vallicella. Ši bažnyčia, vadinama tiesiog Chiesa Nuova, yra įspūdinga kontrreformacijos laikotarpio bažnyčia Romoje, pastatyta XVI a. pabaigoje. Dabartinę formą su barokiniu fasadu ir puošniu interjeru bažnyčia įgijo nuo 1575 m. iki 1606 m., dirbant tokiems meistrams kaip Martino Longhi il Vecchio ir Fausto Rughesi, o dekoracijomis rūpinosi Giacomo della Porta bei kiti architektai.
Viduje išsiskiria Pietro da Cortona freskos bei Rubenso didysis paveikslas „Madonna della Vallicella“, dengiantis stebuklingą XIII a. Madonos atvaizdą. Bažnyčioje ilsisi ir paties Šv. Filipo Neri relikvijos. Šalia įsikūrusi Šv. Pilypo įkurta Oratorija, tapusi dvasinio gyvenimo centru. Chiesa Nuova laikoma viena gražiausių kontrreformacijos meno ir dvasinio atsinaujinimo simbolių Romoje.
Relikvijas sauganti Chiesa di San Salvatore in Lauro
Galiausiai įkišau nosį į Chiesa di San Salvatore in Lauro. Dar XI a. ši bažnyčia pastatyta ant senojo panteono, apsupto laurų medžių. Po 1591 m. gaisro bažnyčios rekonstrukcija prasidėjo 1594 m. pagal Ottaviano Mascherino projektą, o kupolą, zakristiją ir varpinę pridėjo Ludovico Rusconi Sassi 1727–1734 m. Fasadą XIX a. pabaigoje užbaigė Camillo Guglielmetti (1862 m.), papuošęs ją Pijaus IX herbu ir Rinaldo Rinaldi sukurta reljefine Madonna Loreto scena.
Šiandien San Salvatore in Lauro yra aktyvus piligrimų ir vietinių maldininkų centras. Joje saugomas Madonna Loreto ir tūkstančiai relikvijų, tarp kurių – Šv. Pio da Pietrelcina mantija, kraujo lašai ir kitos svarbios relikvijos. Bažnyčia reguliariai rengia šv. Ritos, šv. Antonino bei Šv. Pio garbinimo iškilmes.
Perėjome Ponte Sant‘Angelo ir pro parduotuvę parėjome namo. Vakarienei ragavome makaronus su pomidorų ir šoninės padažu. Pirštus galima apsilaižyti.
Ar jūs lankėtės Romoje? Pasidalinkite įspūdžiais!
Daugiau apie mūsų darbostogas Romoje:
- 2 savaičių darbostogos Romoje: ką įsidėti į lagaminą ir kiek kainuoja espresso?
- Romos dienoraštis I. Skrydžio diena, žurnalistų skambučiai ir medaliono pašventinimas
- Romos dienoraštis II. Maršrutas iki Musei Capitolini ir nuo lietaus saugantis dangaus altorius
Atnaujinta
Leave a Comment