Romos dienoraštis I. Skrydžio diena, žurnalistų skambučiai ir medaliono pašventinimas

Pirmąją darbostogų dieną Romoje nuo lietaus slėpėmės bažnyčiose, aplankėme vieną labiausiai patikusių muziejų ir gavome palaiminimą Šv. Petro bazilikoje. Ar žinojote, kad Romoje sutaupysite kavą gerdami prie baro?

Mūsų skrydis į Romą iš Vilniaus buvo vakare, 19 val. Viskas praėjo lengvai ir sklandžiai. Nusileidę Romos Fiumicino oro uoste važiavome iki viešbučio netoli Šv. Angelo pilies ir Vatikano. 

Iš oro uosto beveik bėgte nusigavome iki trečio oro uosto terminalo, iš kurio važiavo autobusas SIT Shuttle Bus iki Vatikano. Kelionė truko kiek ilgiau nei pusvalandį, kainavo 9 eurus vienam žmogui (jei perki iš anksto internetu, 7 eurus). Tie, kas bilietus pirko iš anksto, eilėje stovėjo pirmieji. Mums labai pasisekė – jame vietos užteko ir mums. Romoje buvo jau tamsu, autobusas palengva lingavo iki miesto centro.

Kas trečias ar ketvirtas autobuso keleivis maršrutą sekė „Google Maps“ programėlėje. „Ot laikai“, – pagalvojau, žiūrėdama į savo žemėlapį telefone. 

Viešbutį pasiekėme lagaminais dardendami miesto grindiniu. Galvoje skambėjo internete matytų vaizdo įrašų patarimai kiek įmanoma netrikdyti vietinių ramybės. Romiečiai jau ir taip nelabai mėgsta turistų. Apsidžiaugiau – viešbutyje radome ir ramunėlių arbatos. Norėjosi ko užkąsti. Gailėjausi, kad nepaklausiau savęs ir neprigriebiau namuose kokių užkandžių. Ieškoti jų čia buvo jau vėlu. 

Kitą rytą turėjome pasiėmę laisvas dienas – rajonui apeiti, suprasti, kaip veikia miestas ir koks jis mus pasitinka. Lietus turėjo prasidėti vakarop, tačiau dar neišėjome pro duris, jau ėmė lyti. Apsirengėme liemenes, megztinius, ploščius, bet vis tiek buvo vėsu – termometras po pietų rodė 16°C. 

Kartas nuo karto reikėjo atsiliepti į darbo skambučius ir užklausas, suderinti kelis interviu su žiniasklaida. Aišku, kai esi toli, viskas staiga visiems tampa itin komplikuota. „Atsiprašau, negirdžiu jūsų, – į ausį man šaukė žurnalistė, kai aš bėgomis jau ėjau pro bažnyčios duris, kad nesukelčiau vietos maldininkų pykčio. – Aš čia, – atsiliepiau. – Jūsų siūloma tema tinkama, tik turiu suderinti su vadove.“ Toks ritmas vargina, neleidžia atsiriboti. 

Pirmasis espresso ir eilė prie patekimo į Šv. Petro aikštę

Apėjome savo gyvenamąjį rajoną, tikėjomės užeiti į Šv. Petro Baziliką, tačiau net nesupratome, kur prasideda ir baigiasi žmonių eilės. Kuo toliau nuo Vatikano, tuo žmonių mažiau, tačiau bendras įspūdis – kad vis tiek labai daug. Dauguma turistai, bet darbo dieną vaikštinėja ir patys italai. Atrodo, kad mieste labai daug mašinų, tarp jų sunku ir musei įlįsti, nuberti jomis visi šaligatviai ir pakraščiai, dalis stumdosi gatvėse – reikia labai žiūrėti, kaip ir kur eini. 

Pirmąją savo itališką kavą gėrėme netoli Piazza Giuseppe Mazzini – visiškai vietinių kavinukėje. Už du espresso ir du raguolius prie baro sumokėjome 6 eurus. Iki pat atsisveikinimo su padavėju jautėmės šiek tiek kalti – ar tikrai sumokėjome tiek, kiek reikėjo?

Patraukėme Via del Corsso gatve – joje sausakimša žmonių, Nenuostabu, į ją vėrėsi žinomų prekių ženklų – GAP, H&M, Levis‘ ir kt. parduotuvių. 

Chiesa di Santa Maria del Miracoli – viena iš bažnyčių dvynių

Aplankėme Chiesa di Santi Maria del Miracoli. Tai viena iš dvynių bažnyčių, stovinčių garsiojoje Piazza del Popolo aikštėje – kita jos sesė yra Santa Maria in Montesanto. Abu pastatai dažnai simboliškai laikomi vartais į Romos istorinį centrą. Nors iš pirmo žvilgsnio bažnyčios atrodo identiškos, architektūrinės detalės skiriasi: štai, dešinėje stovinti Chiesa di Santa Maria dei Miracoli turi apskritą kupolą, o kairėje esanti Chiesa di Santa Maria in Montesanto – ovalų.

Chiesa di Santa Maria dei Miracoli buvo pastatyta XVII a. pagal Carlo Rainaldi projektą, kai popiežius Aleksandras VII inicijavo Piazza del Popolo aikštės pertvarkymą, siekdamas sukurti įspūdingą įėjimą į Romą iš Via Flaminia kelio. Bažnyčios statybas finansavo kardinolas Girolamo Gastaldi, jo šeimos herbą galima atrasti daugelyje bažnyčios vietų. 

Bažnyčios fasadas pasižymi giliu stačiakampiu portiku, jo kolonos iš pradžių buvo skirtos Šv. Petro bazilikos varpinėms, tačiau šis projektas nebuvo įgyvendintas. Išorę puošia dešimt šventųjų statulų, sukurtų Filippo Carcani, Ercole Ferrata ir kitų skulptorių. Pagrindiniame Chiesa di Santa Maria dei Miracoli altoriuje saugoma stebuklinga Mergelės Marijos ikonos kopija, kuri ir davė bažnyčiai pavadinimą. Ikonos originalas saugomo Romos Chiesa di San Giacomo in Augusta bažnyčioje. 

Anksčiau veikusi kaip ligoninė Chiesa parrocchiale San Giacomo in Augusta

Toliau ėjome į Chiesa parrocchiale San Giacomo in Augusta. Ši bažnyčia yra vos už kelių žingsnių nuo judrios Via del Corso gatvės. Į ją užsukome netikėtai, vedami, žinoma, smalsumo. Pirmąją dieną dar buvo keista, kad bažnyčia gali būti vidury dienos, ir dar penktadienį atidaryta. Viduje – tylu ir ramu, šviesa krenta pro langus, apšviesdama marmurinius altorius ir barokines lubas. 

Bažnyčia buvo pastatyta XVI–XVII a. laikotarpiu, jos architektūra siejama su Carlo Maderno – vienu žymiausių baroko epochos kūrėjų. Chiesa di San Giacomo in Augusta yra dedikuota šv. Jokūbui, kuris laikomas piligrimų globėju, o jos pilnas pavadinimas – Chiesa di San Giacomo in Augusta o degli Incurabili – atskleidžia ir jos socialinę paskirtį: anksčiau čia veikė ligoninė nepagydomiems ligoniams. 

Pastato fasadas gana kuklus, tačiau viduje atsiveria puošnus baroko pasaulis su skulptūromis, freskomis ir altoriumi, puoštame dramatiškomis kompozicijomis. Tai viena tų Romos bažnyčių, kurią dažnas turistas praeina nė ne žvilgtelėjęs, o visai be reikalo – ji tikrai verta apsilankymo.

Įspūdingi marmuro deriniai Basilica dei SS. Ambrogio e Carlo al Corso

Galiausiai užsukome į Basilica dei SS. Ambrogio e Carlo al Corso. Tik į ją įėjus iš kitų bazilika iš karto išsiskyria ne tik savo didybe, bet ir ypatinga atmosfera. Mums joje lankantis vyko pasiruošimas koncertui, todėl buvo galima laisvai vaikščioti aplink altorių ir pasigrožėti erdvėmis, kurios dažnai lankytojams neprieinamos.

Bažnyčios ištakos siekia 1471 m., kai popiežius Sikstas IV suteikė Lombardų brolijai senąją San Nicola de Toffo bažnyčią. Po šv. Karolio Borromejaus kanonizacijos 1610 m., nuspręsta pastatyti naują, didingesnę bažnyčią. Statybos prasidėjo 1612 m., vadovaujant architektui Onorio Longhi, o vėliau darbai buvo tęsiami jo sūnaus Martino Longhi jaunesniojo. Kupolą ir apsidę suprojektavo žymus baroko meistras Pietro da Cortona, o fasadą – kardinolas Luigi Alessandro Omodei, kuris taip pat finansavo statybas. Bažnyčia buvo pašventinta 1669 m. Tai viena iš kelių tituliarinių bazilikų Romoje – t. y. reikšmingų bažnyčių, kurios skiriamos kardinolams.

Kupolas, laikomas penktu pagal dydį Romoje, buvo baigtas 1688 m. Centrinės navos skliautą puošia Giacinto Brandi freska „Puolusių angelų kritimas“ (1677–1679). Pagrindinio altoriaus paveikslą, vaizduojantį šv. Ambrozijų ir šv. Karolį su Mergele Marija ir Kūdikėliu Jėzumi, nutapė Carlo Maratta (apie 1685–1690 m.). Įspūdingos statulos, freskos ir marmuro dekoracijos sukuria turtingą baroko atmosferą. 

Vidų puošia didžiulės marmurinės kolonos, lubų freskos, ir – mums ypač įsiminęs elementas – šv. Karolio širdies relikvija, laikoma už pagrindinio altoriaus. Spalvų deriniai čia įspūdingi: rausvas marmuras, baltos ir juodos kolonos, subtilus auksavimas. Ši vieta ne tik maldos erdvė, bet ir meno bei architektūros šedevras.

Laikas pietums ir… makaronams!

Prie namų užėjome į dvi maisto parduotuves: „Carrefour Express“ – nesu mačiusi tokios mažios ir talpios parduotuvės, tarp lentynų galėjai eiti tik šonais, ką jau kalbėti apie galimybę su kuo nors prasilenkti. „Pewex Supermercati“ – erdvesnė, paliko geresnį įspūdį. Joje lankysimės kone visos kelionės metu. Pirkome duonos, sūrio, vyno, mėsyčių, vaflių, juodos arbatos, humuso ir limonado. Dažnas ir gana įprastas mūsų maisto krepšelis kelionės metu. 

Įstabioji ir žadą atėmusi Šv. Angelo pilis

Vakare, po vėlyvų pietų, patraukėme į Castel Sant’Angelo arba Šv. Angelo pilies muziejų – istorinę tvirtovę, kurios didingas siluetas matomas nuo daugelio Romos tiltų. Eilė buvo ilga, bet sparčiai judėjo, ir netrukus atsidūrėme prie vartų. Deja, bilietų nebuvome įsigiję iš anksto, tad likome už brūkšnio – pamoka kitam kartui. Tačiau šis pastatas mus sužavėjo ir be muziejaus – savo struktūra, terasa, istorija.

• 

• 

• 

Pradžioje – tai buvo imperatoriaus Hadriano mauzoliejus, statytas apie 123–139 m. po Kr. Vėliau, viduramžiais, tvirtovė buvo paversta popiežių rezidencija, jungta slaptaisiais koridoriais su Vatikanu. Vėliau čia veikė kalėjimas ir karo muziejus. Pastatas nuolat keitėsi, buvo perstatomas, puoštas, plečiamas. Dabar jis simbolizuoja Romos transformaciją nuo Antikos iki naujųjų laikų.

Terasa viršuje siūlo vieną gražiausių vaizdų į miestą – matosi Šv. Petro bazilika, Tibro upė, tiltai, miesto stogai. Šioje tvirtovėje taip pat veikia kavinė – retas atvejis, kai galima pasimėgauti kava vietoje, kur kažkada slėpėsi popiežiai nuo priešų.

• 

• 

• 

Šventovė, kuriai nėra lygių – Šv. Petro Bazilika

Apėję Castel Dant Angelo, patraukėme dar kartą prie Šv. Petro Bazilikos. Šv. Petro bazilika – viena svarbiausių krikščioniškų šventovių pasaulyje. Ji stovi Vatikano mieste-valstybėje, vietoje, kur, kaip tikima, buvo palaidotas apaštalas Šv. Petras. Pirmoji bazilika čia buvo pastatyta imperatoriaus Konstantino Didžiojo laikais apie IV amžių (apie 320 m.). Dėl griuvimo grėsmės viduramžiais buvo nuspręsta ją perstatyti. Dabartinės bazilikos statyba prasidėjo 1506 m. pagal popiežiaus Julijaus II nurodymą ir truko daugiau nei 120 metų. Ji buvo baigta 1626 m. popiežiaus Urbono VIII pontifikato metu.

Prie Bazilikos statybų prisidėjo tokie meistrai kaip Donato Bramante, Michelangelo (kuriam priklauso didingo kupolo projektas (aukštis iki viršūnės siekia apie 136,5 m), įkvėpęs daugelio kitų bažnyčių kupolus pasaulyje), Gian Lorenzo Bernini (Baldakimas virš Šv. Petro kapo) ir Carlo Maderno (sukūrė platų fasadą su balkonu – „Loggia delle Benedizioni“ – iš kurio popiežius teikia palaiminimus).

Bazilika talpina apie 60 tūkst. žmonių, o jos viduje stūkso ne tik religinės relikvijos, bet ir meno šedevrai. Mus ypač sužavėjo centrinė nava, nepaprastai didingas altorius su Gian Lorenzo Bernini bronziniu baldakimu, marmuro grindys ir įspūdingas šviesos žaismas kupole.

Šv. Petro bazilika yra viena iš keturių didžiųjų Romos bazilikų (kartu su Šv. Jono Laterano, Šv. Marijos Didžiosios ir Šv. Pauliaus už sienų). Ji laikoma pagrindine katalikų Bažnyčios šventove.

Į kupolą galima pakilti pėsčiomis arba liftu – nuo viršaus atsiveria nepakartojama Romos ir Vatikano panorama. Po bazilika esančiose kriptose galima aplankyti Šv. Petro ir kitų popiežių kapus. Šv. Petro aikštės akmeniniame grindinyje pažymėta „centro vieta“, nuo kurios stovint kolonados atrodo kaip viena tiesi linija.

Bazilikoje yra nedidelis namelis/kioskelis, kuriame sėdi kunigas ir šventina arba laimina atsineštas relikvijas, papuošalus, kryželius ar rožinius, taip pat žmones. Nusinešiau močiutės man paliktą medalioną su tėvų dovanota auksine grandinėle, paprašiau pašventinti. Įsimintina akimirka.

Bazilikos viduje akį traukia Michelangelo Pietà – skulptūra, vaizduojanti Mariją, laikančią ant kelių mirusį Kristų. Tai vienintelis kūrinys, kurį Michelangelo pasirašė. Nepaisant menininko jauno amžiaus (jam buvo vos 24-eri), skulptūra alsuoja meistriškumu, subtilumu ir jautrumu.

Netoli Pietà esantis altorius skirtas šv. Jonui Pauliui II – popiežiui, kurį daugelis dar puikiai prisimena. Jo kapas čia buvo perkeltas 2011 m. po beatifikacijos. Šalia altoriaus matėme žmones, sustojusius maldai ar tylai – ši erdvė turi ypatingą aurą. 

Baziliką apglėbusi Šv. Petro aikštė

Šv. Petro aikštę suprojektavo Gian Lorenzo Bernini XVII a. viduryje (1656–1667 m.). Aikštė sukurta taip, kad vizualiai ir fiziškai apglėbtų tikinčiuosius – architektas pats sakė, kad aikštės forma kaip „motinos glėbys“. Kiti įžvelgia rakto skylę. 

Ovalinė Šv. Petro aikštė yra apsupta dviguba kolonada (284 dorėninės kolonos ir 88 piliastrai). Virš kolonų stovi 140 šventųjų skulptūros.

Aikštės centre stovi egiptietiškas obeliskas (apie 25,5 m aukščio be pagrindo), atgabentas į Romą dar imperatoriaus Kaligulos laikais ir 1586 m. perkeltas į dabartinę vietą pagal inžinieriaus Domenico Fontana projektą. Šonuose aikštės centre yra du fontanai – vienas sukurtas Carlo Maderno, kitas – Gian Lorenzo Bernini.

Mažutė, bet jauki – Chiesa di Santa Maria Annunziata

Prieš eidami į Šv. Petro baziliką dar užsukome į dvi bažnyčias. Pirmoji jų – Chiesa di Santa Maria Annunziata. Mažytė, bet labai miela bažnytėlė, viduje – ramybė, keli maldininkai ir žvakės, tyliai degančios prie altoriaus.

Bažnyčios pilnas pavadinimas – Santa Maria Annunziata in Borgo. Ji minima dar nuo viduramžių, nors dabartinė forma susiformavo XVII–XVIII a. Tai viena iš tų bažnyčių, kurios veikia kaip parapinės, gyvos, kasdienės, ne tik muziejinės.

Jos interjeras paprastas, tačiau jaukus. Altorius puoštas Švč. Mergelės Marijos skulptūra, sienos dekoruotos pastelinių tonų freskomis.

Chiesa di Santa Maria i Traspontina – perkelta dėl karo

Chiesa di Santa Maria i Traspontina. Tai barokinė bažnyčia netoli Vatikano, Via della Conciliazione gatvėje. Ji išsiskiria savo ramiu, bet didingu interjeru, kupinu XVII a. freskų ir meno kūrinių. Bažnyčia priklauso karmelitų ordinui ir garsėja ypatingu Šv. Marijos atvaizdu – Madonna del Carmine. Šventovė buvo pastatyta XVI a. pabaigoje po to, kai senoji koplyčia turėjo užleisti vietą Šv. Petro patrankoms – tai viena iš nedaugelio Romos bažnyčių, kurią teko perkelti dėl karinių priežasčių.

Einant link namų mus paviliojo kvapas iš Smash Tag burgerinės Via Vittoria Colonna gatvėje. Nusipirkome po burgerį – amerikietišką ir su trumais. Parsinešę namo, vakarieniavome.

Ar lankėtės Romoje? Kas jums patiko labiausiai? Pasidalinkite komentaruose!