Sodyba

Mūsų saulėtas, nuotaikingas ir beveik itališkas… bulviakasis

Mūsų šiųmetis bulviakasis buvo beveik itališkas – saulėtas, triukšmingas ir kupinas ginčų bei nuotykių!

65-ųjų „Fordas“, mėlynasis „Iseki“, dvi priekabos, triratis dviratis, trys automobiliai ir septyniolika žmonių – tokia kolona pajudėjo saulėtą rugpjūčio šeštadienį iš Kražių miestelio Užvenčio kryptimi. Visi ginkluoti darbo pirštinėmis – kas su gėlytėmis iš „Lidlo“, kas su juodomis guminėmis, guminiais batais ir svogūno apranga – kad jei šilta galėtum nusivilkti, jei šalta – apsivilkti.

Viena priekabų – pilna krepšių, bent po du kiekvienam kasėjui, ir plastikinių kėdžių – kas per pietų užkandą ant šlapios žolės nesėdėtum. Du automobiliai – pakrauti karštais sumuštiniais, sausainiais ir kitais užkandžiais, vandeniu, kavos ir arbatos termosais. „Paimkit kastuvą ir kauptuką“, – sumirga telefone tėčio žinutė. Naktį lijo, žemė šlapia, kasamojoje kišasi bulvienojai.

Labai greitai kolona ratuotų virsta kolona krepšiuotų. Visi po truputį renkasi keliasdešimties arų bulvių lauko pradžioje. Komanda paprasta: atskirti mažas bulves nuo sėklinių ir jas – nuo didelių. Kasam po du, rankose – trys krepšiai. Bulves pilame į krepšius, pririnkę bent dvyliką maišų sėklinių, jas kartu su didelėmis pilam į priekabą.

„Čia kokios?, – bandydama perrėkti pravažiuojantį traktorių į ausį šaukia pusseserė. „Mažos“, – šaukiu jai atgal. „Kur dedat dideles?“, – praeidamas klausia senelis. Sumetam bulves į nurodytus krepšius ir klausimai kartojasi iš naujo. Nuovargį kelia tupėjimas, bulvių rinkimas, krepšių kilnojimas ir… klausimai.

Nukasę septynias eile – liko dar devynios, traukiame kėdes iš priekabos. Vaikai įsitaiso pirmieji, traktorių vairuotojai – paskutinieji. Vieną po kito iš įspūdingo dydžio dėžės traukiame karštus – buvusius – sumuštinius. Ryte juos, pasidalinusios su teta, kepėme valandą. Greit ištuštėja saldainių dėžutė, „ne, kavos jau nėra“, – šypteli mama.

Sėdim kaimyno lauke, nušienautame. Greta stūkso šieno ritiniai, kurie netrūkus tampa fotosesijos objektu. Vaikai parbėga nešini avietėmis iš netoliese tetos auginamų aviečių lauko. Rausvi žandukai šypso į fotoaparato objektyvą.

Laikas bendrai nuotraukai! Tokią ją darome jau ketvirtus metus. Kiekvieno bulviakasio – šilto ar su lietumi, derliumi gausaus ar stokojančio, bet visada besišypsančio įrodymai kabo namo valgomajame.

Traktorius kuriamas, pailsėję visi grįžta į lauką. Dar kelios valandos ir žemę raižiusios vagos išsilygina, maišai vienas po kito keliauja į priekabas, jos – palieka lauką. Tėtis grįžta su ariamąją ir kaip šukomis pravažiuoja žemę. Pažadėję vaikams „jau tuoj važiuosim namo“, einame su krepšiais skersai-išilgai ir surenkame dar išlindusias bulves – ar dideles, ar mažas. Dabar jau nesvarbu.

Ta pati kolona, gal jau kiek išsiblaškiusi, pajuda link namų. Ten likusi močiutė ir mamos sesuo rengia vaišes. Taip, taip – kugelis iš savų bulvių pats skaniausias. Jį jos suruošė jau prieš kelias valandas. Viliodamas visus išalkusius jis tyliai pūpso orkaitėje.

Kol bulvės išlaipinamos iš priekabos, kieme – dėkui rudeniui už tokį orą! – tiesiamas stalas. Nuo vynuogėmis apauginto suolo pirmyn. Tam tereikia trijų stalų ir septyniolikos kėdžių, vos ne trijų stalo įrankių komplektų, taurių, duonos ir daržovių „jūsų stalui“ ir „mūsų stalui“ ir keliolikos reisų tarp lauko virtuvės, svetainės ir stalų lauke.

Dvi blėkos kugelio ištuštėja, ant stalo keliauja firminiai tetos kotletai, kas mėgsta, ragauja šaltienos, Kelmės duonos ir pomidorų tiesiai iš šiltnamio. Mes su mama tyliai išslenkame vidun, pabaigti ruošti gimtadienio tortų vaikams – vienam princesių medaus torto su žibuoklėmis, kitam – torto nemėgstančiam saldumynų valgytojui. Kakavinio tinginio-ežiuko idėja buvo iš anksto suderinta su vaikų mama ir patikrinta mano pačios vaikystėje. Beliko tik ant spygliukų užmauti LEGO guminukus ir „Haribo“ avietes.

Saulė po truputį leidžiasi, uodai vis intensyvėja, o svečiais jau tapę bulvių kasėjai po truputį skirstosi. Su zuikio pyragais namo ir maišu ar kitu bulvių automobilyje. Aš prisėdusi greitai sutvarkau nuotraukas ir bulviakasį dar kartą patiriame iš naujo – juoke, šypsenose, atsitikimuose ir istorijose.

Taip lietuviška tradicija, rudeninis darbas virsta kone itališka švente – galimybe susitikti, dalintis istorijomis ir jas kurti, pagardinta rudens saule ir gausiai nukrautu stalu.