Fotoknygos

Aš ir fotoknygos. Arba kodėl aš gaminuosi fotoknygas?

Vien praėjusiais metais sukūriau devynis skirtingus nuotraukų knygų maketus. Šiame įraše pasakoju, kaip jas atradau ir kam paskyriau. Ar jūs kuriate nuotraukų knygas?

Apie pirmąją fotoknygą

Pirmą kartą su fotoknygų gamyba internete susipažinau dar, matyt, besimokydama universitete. Atsimenu kaip šiandien, kai gimimo dienos proga iš savo geriausios draugės dovanų gavau kuponą. Sulankstytą į tris dalis, įdėtą į baltą stačiakampį voką.

Jame buvo keistas kvietimas – „savo rankomis susikurkite fotoknygą, o mes jums ją pristatysime tiesiai į namus!”, juodas tekstas griaudė raudoname fone, o šonuose keistai mirgėjo spalvotas „Colorland“ logotipas. Labiausiai pasidžiaugiau pamačiusi, kad kodas kupone galioja šešis mėnesius – aš esu linkusi susizgribti paskutinę minutę.

Visai neseniai savo vaikystės namuose radau tą, pirmąją fotoknygą. Kad būtų smagiau ir kad užtvirtintume savo draugystę, jau po kelių mėnesių tokį pat nuotraukų albumą padovanojau tai pačiai draugei. Sudėjau į jį gražiausias kartu praleistas akimirkas kelionėse, veiklos nevyriausybinėje organizacijoje metu ir visur kitur, kur žengėme kartu.

Tuo ir žavi mane fotoknygose – jose telpa, viskas, kas tuo metu yra svarbiausia.

Kaip man tada tą pirmąją fotoknygą sekėsi daryti, neatsimenu. Matyt, kad per ilgai neužtrukau ir neužsikuičiau. Be to žinant, kad mes esame linkę ilgiau savyje nešiotis nuoskaudas ir blogus prisiminimus, darau prielaidą, kad nuotraukas surinkti ir sudėti į specialiai tam skirtą programą kompiuteryje, pavyko gana greitai. O visas procesas buvo įdomus.

Fotoknyga, kurioje įamžintos akimirkos iš kelionės po Veneciją

Iš tų laikų turiu dvi fotoknygas – jau minėtą draugės dovanotą ir po to jai tokią pagamintą, ir kitą – pilną akimirkų iš Venecijos. Ją vartydama jaučiu vaiskų ir deginantį karštį, turistų klegesį ir ryškią, akis merkiančią saulę. Kiek daug iš tiesų telpa nuotraukose!

Fotoknygos seneliui ir močiutei

Vėliau gaminau kelias nuotraukų knygas, kurias paskyriau močiutei – jos gimtadieniui ir neseniai įvykusiam giminės šventei, ir seneliui.

Į jam skirtą knygą sudėjau nuotraukas, iliustruojančias, kaip keitėsi jo gimtosios sodybos išvaizda: nuo dienos, kai į ją įžengėme ir ėmėmės tvarkymo darbų iki tos dienos, kai rinkau nuotraukas.

Į keliasdešimtis puslapių tilpo bene dešimtmetis. Vartant puslapį po puslapio, gali ne tik matyti, kaip buvo keičiami sodybos pamatai, tapetuojamos sienos, griaunamas ir atstatomas priestatas, stebėti, kaip pjaunama žolė sode ir virsta senos obelys. Bet ir girdėti juoką, prosenelės pasakojimus, bičių dūzgesį avilyje ir kambario sienoje, uosti žydinčias vyšnias ir slyvas, dažus ir karštį, sklindantį iš ką tik malkomis užgrūstos malkinės.

Fotoknygas močiutei gaminau todėl, kad ji labai mėgsta vartyti nuotraukas, jomis dalintis ir visiems rodyti. Kai atsirado telefonai, kompiuteriai, jų spausdindavome vis mažiau, tad ir palikti jai nebebūdavo ko. Todėl gimė mintis visas šventės akimirkas sudėti į vieną nuotraukų albumą – kad ji galėtų vartyti jį kada panorėjusi, tam nereikėtų jokio išmaniojo įrenginio.

Dar vėliau atsirado knyga apie kitą mūsų sodybą. Naudojausi tuo pačiu metodu ir principu – apie tai, kokią sodybą radome ir kaip ji keitėsi. Kaip išgražėjo kambariai, sulapojo sodas, atsivėrė vaizdai nuo kalno. Kokie buvo saulėlydžiai ir kiek iškrito sniego.

Galimybė sudėti nuotraukas pamečiui, pažymint, kokios nuotraukos iš kokių metų, stipriai apmažino mūsų šeimoje kylančias diskusijas dėl to, kas geriau prisimena, kada kas buvo, ir kuris yra teisus.

Fotoknygose įamžintos šventės

Vėl prie fotoknygų grįžau po kelių metų. Metais, kai vasarą buvo planuojamos mano mažojo pusbrolio krikštynos. Man teko garbė būti mažojo krikšto mama, o kartu su tuo ir dalis organizacinių atsakomybių šventės metu. Žinojau, kad ko jau ko, bet nuotraukų tai bus kalnas – tuo pasirūpinti paprašiau tėčio, tik galėdama prie fotoaparato bėgau ir pati. Svarstydama, kaip jas vėliau tetai įteikti, prisiminiau fotoknygas! Tik programos pavadinimą, atsimenu, galvojau ilgai. Šiaip taip išsigūglinau ir sukūriau melsvai jaukią, vaikišką, bet su daug daug šypsenų nuotraukų albumą!

Panašiai nutiko ir su pusseserės vestuvėmis. Tik tą kartą jau žinojau iš anksto, kad paprašyta fotografuoti šventę, vėliau jai padovanosiu ir visų nuotraukų albumą. Tą kartą, esu įsitikinusi, įvyko svarbus lūžis fotoknygų kūrimo procese. Šventės metu jau turėjau galvoje, kad šios nuotraukos vėliau nuguls į A4 dydžio puslapius, tad ir nuotraukas mintyse dėliojau kitaip: kadangi puslapiai, atvertus knygą du, tai ir nuotraukos apie vieną aspektą turėtų būti dvi. Pavyzdžiui, kairiajame puslapyje jaunikio nuotrauka prie senojo mersedeso, dešinėje – besišypsančios jaunosios J

Dar viena šventė mano nuotraukų knygų kolekcijoje – praėjusiais metais įvykusios tėvų perlinių vestuvių metinės. 30 metų mano tėtis ir mama gyvena kartu! Per tiek laiko sukūrė, užaugino, nutapė ir pastatė tiek daug ir tokio grožio. Įamžinti šią progą norėjosi ne ką mažiau kokybiškai. Vėliau vykusį darbą, kuriant fotoknygą, labai stipriai palengvino specialiai į šventę kviestas fotografas. Nuotraukų knygoje nugulė jo profesionaliai padarytos nuotraukos ir mano dengimai – kitą dieną nufotografuoti gamtos akcentai, besiskleidžiančios obelys, žydintys pumpurai, smulkūs ir švelnūs, trapūs lapukai, triaukštė šašlykinė, prie tvarto netyčia paliktas karutis, miške lankstantys vaikai.

Ši fotoknyga man – pati solidžiausia. Tamsiai mėlyni ir auksiniai atspalviai, tobulai retušuotos nuotraukos, iškilminga dalyvių nuotaika ir didelis dėkingumas – už tai, kad esame, už tai, kad galime susitikti ir kartu dalintis. Visa tai bandžiau užfiksuoti ir nuotraukų albume.

Itin įdomiu projektu virto tų pačių metų rudenį įgyvendinta idėja, žinoma, susijusi su nuotraukų albumu. Tais metais mano prosenelei būtų suėję 100 metų. Nepaisant to, kad kartu su mumis jos jau nebebuvo, nusprendėme atšvęsti jos gimtadienį.

Ta proga su mama sukūrėme fotoknygą, kurioje buvo gausu prosenelės nuotraukų – jaunystės, metų, praleistų tremtyje Sibire, kaime, grįžus į Lietuvą, su ožka, su šuniuku, su anūkėmis ir proanūkiais. Be to fotoknygą papildėme močiutės ranka rašytais receptais. Jos kepti blynai naliesnikai, bandelės, pyragai ir duona iki dabar prisimenami, kaip patys skaniausi. O jos ranka rašyti tekstai, receptai sukūrė artumo, jos buvimo šalia įspūdį.

Kelionių albumais virtusios fotoknygos

Nuotraukas, kurias parsivežame iš kelionių rodyti telefone, itin nepatogu. O ir instagramą juk ne visi turi J Kita vertus, ne viską ten ir sudėsi. Parodyti jas dideliu formatu, vienoje vietoje ir dar su paaiškinimais apie vietą ar laiką – jau kita kalba. Štai, kodėl kelioninių nuotraukų albumai tokie populiarūs.

Atsimenate, ir mano viena pirmųjų fotoknygų buvo apie kelionę – karštą ir vaiskią vasaros savaitę, praleistą Venecijoje. Tikru išbandymu man tapo nuotraukų, kurias parsivežėme iš dviejų savaičių kelionės po Vašingtoną ir Niujorką, albumas. Jo apimtis – 160 puslapių. Beveik tiek, kiek leidžia sukurti programa J Iš tos kelionės parsivežėme bene kelis tūkstančius, jeigu ne daugiau, nuotraukų, suredagavau apie 500, tik dalis jų atsidūrė fotoknygoje. Kas esate lankęsi Amerikos miestuose, suprasite, kodėl nuotruakų man norėjosi didelių, dengiančių visa puslapį. Vaizdai ten stulbina, pastatai dideli, žmonių, automobilių – masės ir pan. Viską reikėjo kažkaip sutalpinti.

Nuotraukos iš muziejų padeda prisiminti matytus eksponatus

Kuo labiausiai didžiuojuosi, kad nepatingėjome fotografuoti muziejuose esančių paveikslų ir kitų eksponatų. Dabar kiekvieną kartą vartydama nuotraukų albumą, jaučiuosi, kaip vėl vaikštanti plačiai Metropoliteno ar Modernaus meno muziejaus koridoriais, vis iš naujo atrasdama Klodo Monė, Vincento van Gogho paveikslus.

Lygiai to paties principo laikiausi ir fotografuodamą Florenciją, jos gatves, muziejaus galerijas. Tą kartą per porą dienų aplankėme visą Renensanso lopšiu laikomo miesto lobyną, galva svaigo nuo skambesio, spindesio, spalvų ir tų laikų išminties. Šiandien kartu su mama vartydamos fotoknygą prisimename ne tik garsiosios miesto giminės Medičių istoriją, bet ir savuosius atradimus Florencijoje.

Taigi, vien praėjusiais metais, jei gerai suskaičiuoju, pagaminau 9 skirtingus fotoknygų maketus. Vestuvių, kelionių, šeimos, nuotraukų su receptais ir daug kitų. Tik visai neseniai supratau, kokią didelę mano gyvenimo dalį jos sudaro ir kaip man gera būtent tam – darbui su nuotraukomis skirti savo laiką. Tuo noriu pasidalinti ir su savo tinklaraščio skaitytojais.