Pirmąjį gegužės savaitgalį sužydėjo kaimo sodas, sužaliavo greta esantis miškas, tačiau darbų irgi netrūko. Kviečiu pasižvalgyti po mano šeimos kaimo sodybos pavasarį!
Garsų pažadintas rytas
Dulkėtu žvyrkeliu įvažiuojame į dideliu sodu ir kelių hektarų mišku apsuptą sodybą. Ji kuris laikas jau stovi tuščia – mirus prosenelei, ilsimės joje savaitgaliais ir vasaros atostogų metu.
Tačiau namas, kiemas ir aplinkinė teritorija – toli gražu ne vieniša. Jei kas kelias savaites jų ir neaplankome, čia visuomet knibžda įvairūs paukščiai, vaikštinėja ir smulkius medelius skanauja stirnos, zvimbia vabzdžiai.
Kambariuose kol kas tamsu – uždaros užuolaidos namą saugo nuo smalsių akių, – tačiau užtenka jas tik vos praverti ir svetainė sutviska saulės zukučiais. Įsivaizduokite, kaip čia gražu rytais!
Tyla kambariuose ir kieme – mamos dieną šį kartą dėl visoje šalyje vis dar galiojančio karantino švenčiame vos keliese – tik sustiprina pavasario vaiskumo, lengvumo ir sodrumo įspūdį.
Kol greta esančioje virtuvėje kaista arbatinukas ir nosį kutena šviežios kavos kvapas, pečiuje čiauškia malkos – šiluma name jau spėjo pasirūpinti anksti nubudęs ir kitus dar snausti palikęs tėtis – išsisklaido visi miegai. Tokios pavasario dienos praleisti negalima.
Į kiemą žengiu apsimuturiavusi keliais vilnoniais megztiniais, šaliku ir storomis kojinėmis apautas kojas įspyrusi į braškinius crocsus. Net ir šviečiant saulei, išsirengti dar negalima – ne kartą esu patyrusi, kiek vargo gali vėliau atnešti šilumos pliūpsnis prie šaltuko dar pratusiam kūnui.
Su kiekvienu žingsniu po sodybos kiemą, vėliau sodą ir mišką pavasario norisi įkvėpti vis daugiau. Vaikštinėdama mąstau, kaip gera tiesiog lėtai vaikščioti. Fotoaparatas rankos potyrį tik sustiprina – ieškodama gerų kadrų, nuotraukas bandau kurti akimis. Tai verčia ieškoti to, ką galbūt pastebiu ne kiekvieną kartą apeidama sodą ir kiemą.
Suprantu, kaip tuo pat metu ir paprasta, ir sunku matyti skirtingus žalios spalvos atspalvius, sename sode ieškoti žydinčių obelų ir atskirti jas nuo kriaušių (jų žiedai skiriasi spalvomis, kvapu, forma, ir… žydėjimo laiku), kaip gera žiūrėti į gėlės žiedu lipančią boružę ir sulaukti, kol ji atsistos taip, kad geriausiai matytųsi kadre. Kaip vis dėlto lengva ir tuo pačiu malonu tam skirti laiko.
Žavesio kiekvieną kartą suteikia ir tai, kad mano akyse vos ne kiekvienas kiemo, sodo ar miško objektas kaime pasakoja mano istoriją. Štai, nuo šitos obels kažkada rinkau obuolius ir spaudžiau sultis (kokios skanios buvo!), šitas kriaušes seneliai visuomet rinkdavo pakeliui prie jūros ir valgydavome jas visą kelią, šitos trešnės šakas kažkada pjovėme, nes nesugalvojome kito būdo nuskinti taip stipriai sunokusias uogas.
Šitą inkilėlį į medį įkėlėme, kai šventėme mano pusbrolio krikštynas, šitą magnoliją sodinome jo sesutės krikštynas. Geltonas namelis mėlynomis langinėmis atkeliavo iš sodo, kur kadaise jį man pastatė tėtis… čia buvo žemuogynas – kaip gaila, kad išnyko. Gal vertėtų atsodinti?
Staiga mano klaidžiojančias mintis nutraukia ryžtingas elektrinio pjūklo garsas – šalia senosios malkinės tėtis pjauna lentas, deda jas į priekabą ir veža į daržinę. Pavalgę pusryčius visi eisime jam padėti. Praėjusią savaitę kaime darbininkai pjovė lentas, jas dabar reikia tvarkingai sudėti į daržinę džiūti. Tam mano įprasto pusryčių meniu – iš varškės sūrelio ir puodelio arbatos akivaizdžiai neužteks.
Šilumai parduotos vasaros
Keli žingsniai sodu ir atsiduriu prieš mano akis atsiveria suartos žemės laukas, už jo – lentas į priekabą keliantis tėtis. Žiemą ir anksti pavasarį miške vėjas privertė medžių – senų, storų eglių, kelias ievas, sode nulūžo obelis. Kiekvieną kartą atvažiavę, rasdavome mažiausiai du-tris naujai išvertus medžius.
Didžiąją jų dalį, apipjaustę šakas ir kelmus, iš miško ištraukėme cielus, kiti tapo malkomis. Krūvos rąstų, kurią tikėjausi paversti kino teatro po žvaigždėmis sėdimosiomis vietomis, nufotografuoti nespėjau – kelias dienas gateriu dirbę darbininkai išpjovė lentų, bruselių, ir balkių. Galbūt dar šią vasarą jie taps pavėsinėmis, namo ar pastogės sienomis, suoliukais.
Savo ruožtu malkos mus šildys žiemą. Kurenti reikia visur: čia, sodo namelyje, pas močiutę kaime, kitoje sodyboje, tačiau kiek darbo reikia įdėti, kad va taip, prie malkinės pamestos malkos visgi pasiektų pečių ar krosnį, baisu net kam ir papasakoti.
Tuoj po pusryčių storesnes šakas, kurias nupjaustėme nuo rąstų ir vėliau sudalinome į kelias dalis, aš krausiu į karutį, vešiu į tvartą ir dėsiu eilę po eilės, iki pat beveik lubų ir vėl ant žemės. Storesnės malkos arba iškeliaus į kitas vietas ir ten bus skaldomos, dedamos eilėmis, džiovinamos, arba visa tai bus atliekama čia pat vietoje. Kaip pastarąjį kartą kaime buvo tiek malkų, darbo man ir visai šeimai netrūko visą vasarą.
Užtai įgūdžius eilėmis krauti malkas galėčiau įsirašyti į gyvenimo aprašymą. Juk nieko nėra baisiau, kaip po dienos, savaitės ar kelių pamatyti nugriuvusias malkų krūvas, kurias taip ilgai ir dulkėmis čiaudėdamas dėjai saulėtas pavasario dienas! Todėl ir dirbti reikia atsakingai, apgalvojant, kaip padaryti, kad jos tvirtai viena kitą laikytų ir nevirstų nei į priekį nei atgal. Geriausiai tai žino mano mama – ji su inžineriniu skrupulingumu malkas sudeda taip, kad atlaikyti jos gali ne tik metų metus stovėjimo, bet ir malkų eilėmis sliuogiančius katinus ar pro malkinės tarpus pučiantį vėją.
Žalių snaigių pilnas miškas
Iš kitos pusės nei sodas sodybą juosia miškas. Vos prieš kelis metus galėjau jį pavadinti neįžengiamu, tačiau jau kuris laikas šio epiteto miškas nėra vertas. Priešingai. Po to, kai kelis metus iš eilės tėtis ir mama jį nuolatos tvarkė: valė išvirtusius medžius, vieną po kitos į krūvas dėjo šakas, formavo nedidelius takelius ir atvirose vietose sodino medelius, jis labiau panašus į puoselėjimą, bet prie to dar nepripratusį mišką.
Praėjusiais metais tėvų pastangos mišką valyti puikiai matėsi: nebeliko beveik nei vieno ne savo vietoje išvirtusio medžio, kai kurios vietos prašyte prašėsi suoliko – kad eidamas pasivaikščioti, turėtum kur prisėsti ir pasigrožėti.
Tačiau šių metų žiema ir pavasaris miškui buvo negailestingi: jau pamiršau, kiek iš tiesų eglių ir ievų buvo išversta, kiek šakų krisdamos jos nulaužė. Visa tai, metus pirmą žvilgsnį priminė nevaldomą chaosą, miško tankmę, kurioje praūžė uraganas. Tačiau savaitgalis po savaitgalio, krūva po krūvos, rąstas po rąsto ir miškas buvo gerokai aptvarkytas. Daugiausiai darbavosi traktorius, po vieną traukdamas rąstus iš miško tankmės.
Šį savaitgalį miškas, sužaliavęs tiek, kad lapeliai matytųsi iš toli, bet dar ne tiek, kad laikytum jį apžėlusiu ir susivėlusiu man buvo ypač gražus. Kiekvieną kartą pakėlus galvą į medžių šakas, atrodė, kad tolumoje sninga žaliomis snaigėmis. Šviesiai salotinė spalva tarsi susiliedavo į vieną ir mirgėdavo nuo saulės visu gražumu.
Ar gali būti kas nors gražiau, nesu tikra. Tačiau tikrai žinau, kad nieko keistesnio nei stirnos balsas nesu girdėjusi. Iš pradžių maniau, kad tolumoje loja šuo – žemu, sodriu, kiek šiurkščiu, gailiu balsu. Vėliau, jį išgirdęs tėtis, man paaiškino, kad taip šneka stirna. Jų mūsų miške ir sode – nemažai. Kaip ir mamos kiekvienais metais naujai sodinamų medelių nugriaužtų šakelių. Šiam delikatesui stirnos neatsispiria nei per eglių šakų dangą, nei per metalinę tinklinę tvorelę.
Apėjusi mišką, apžiūrėjusi dar senelio vaikystės laikais kąstą prūdą, grįžtu į takelį, kuriame ir pradėjau savo pasivaikščiojimą. Pro virtuvės langą moja ir pusryčių kviečia mama.
Kaip patirtas pirmą kartą
Pavasaris mane žavi tuo, kad pirma mintis, aplankanti jam prasidėjus, švelniai kužda į ausį: ar matai, kaip gražu, kaip žalia ir kaip gyva? Ar pastebėjote, kaip greitai mes pamirštame, kaip atrodo besiskleidžiantys medžiai, kaip skamba vieversio giesmė, kaip kvepia tulpės, vyšnios.
Niekur kitur dar nesu mačiusi tokio skaidrumo ir tokio pavasario vaiskumo, kokiu kiekvienais metais stebiuosi kaime: permatomi žali ievų lapeliai, vos jaučiamas bičių dūzgesys žydinčiuose vaismedžiuose, baltas ožkabarzdžių lengvumas ir saule nusidažęs vėsus vėjas. Džiaugiuosi tuo vėl ir vėl, nes žinau – nepraėjus nė kelioms savaitėms tai pradings ne tik sodybos kieme, bet ir mano galvoje. Kitai metais pavasarį kaimo sodyboje vėl pažinsiu iš naujo.
Todėl ir einu, užvertusi galvą ir ištiesusi nosį – viskas kvepia ir kutena garsais ir spalvomis. Pavasaris kaimo sodyboje niekada nebus gražesnis nei šiandien. Nebent tik rytoj.
Leave a Comment